Yra tik didelius ir aukštus automobilius perkančių žmonių. Užmiestyje tai tikrai svarbu, bet kartais didelis automobilis praverčia ir mieste, nes, taip jau susiklostė, kad žiema mūsų regione kasmet prasideda netikėtai. Miestų gatvės pas mus tvarkomos, bet ne taip greitai, kaip norėtųsi dažnam vairuotojui, todėl duobes daugelis pažįsta ne iš nuogirdų. O kur dar dažnokai pamirštami kaimų keliai, nekalbant apie miško takelius, kuriais kartais taip smagu prasilėkti.

Būtent todėl aptariant turimus automobilius kartkartėmis tai vienas, tai kitas pareiškia: „Suklydau. Nusipirkau per žemą...". Taigi, pabandykime išsiaiškinti, ar automobilio prošvaisa yra pats svarbiausias veiksnys, į ką dar, renkantis naują automobilį, reiktų atkreipti dėmesį ir ką daryti vairuotojams, kurie nepatenkinti automobilio aukščiu.

Išsiaiškinkime, kas yra automobilio prošvaisa. Dokumentacijoje paprastai rašoma, kad tai atstumas nuo atraminio paviršiaus (kelio) iki žemiausio centrinės automobilio dalies taško. Šiaip centrinės dalies apibrėžimas yra ilgesnis, bet į visus sudėtingus techninius terminus leistis nebūtina. Tiesiog žinotina, kad tai - žemiausias automobilio taškas. Tiesa, jį rasti nėra taip paprasta. Tie, kas matė automobilį iš apačios, žino, kad dugnas nėra tiesus ir lygus. Ten sumontuota daugybė vamzdelių, matyti variklio skyriaus dalys, pakabos elementai, išmetimo sistema, kuro bakas ir t. t. Visos dalys padidina tikimybę užkabinti kokią nors šaknį, šaligatvio kraštą ar nelygiai paklotą asfaltą. Siekiant to išvengti, reiktų nustatyti kelis žemiausius automobilio taškus.

Pastaruoju metu dažniausiai kenčia priekinio buferio apatinė dalis. Būtent šia detale dažnas vairuotojas „matuoja" šaligatvio kraštelių aukštį, žiemą „aria" pusnis ir kartais „pameta" šią detalę prasčiau prižiūrėtuose kiemuose. Reiktų išmatuoti atstumą nuo buferio apatinės dalies iki kelio paviršiaus. Juolab, kad tai lengva.

Automobilių prošvaisa po priekiniu bamperiu būna:
lengvųjų automobilių - 14-20 cm;
miesto visureigių - 18-25 cm;
visureigių - 20-35 cm.

Dažnas apynaujis automobilis per visą buferį dar turi iš lankstaus, nedažyto plastiko pagamintą apvadą. Šis apsauginis elementas atlieka „garsinio signalo" susidūrus su kliūtimi funkciją. Nereiktų išsigąsti išgirdus nemalonų plastmasės trynimosi sukeltą garsą, nes apvadas skirtas būtent tam, kad perspėtų savininką apie galimą buferio ar jo paviršiaus pažeidimą. Nebijokite, jei pratindamiesi prie automobilio aukščio šį apvadą nepataisomai sulaužysite. Iš esmės jis tam ir buvo skirtas, pakeisti jį nesudėtinga, o ir kaina tokia, kad tikrai piniginės nepaplonins. Kai kurie automobilių savininkai tik įsigiję automobilį šią detalę nuima. Taip automobilis iškart „paauga" 2-3 centimetrais. Toks sprendimas pasiteisina tik iš dalies, nes dabar visus aukščio bandymus tenka atlaikyti jau dažytam, ne tokiam lanksčiam ir gerokai brangiau kainuojančiam buferiui.
Rekomendacija norintiems netrinti automobilio priekinio buferio ir apsisaugoti nuo nemalonių pojūčių: įsigyti atjungiamą automobilio statymo daviklį, montuojamą priekyje. Du daviklio jutiklius reiktų sumontuoti kuo žemiau automobilio priekyje. Tikrai verčiau išgirdus signalą sustoti 5 cm iki kliūties, negu suprasti, kad ji pasiekta iš nemalonaus plastmasių džeržgimo.

Variklio karterio dangtis - dažniausiai žemiausia automobilio dugno dalis. Priekinės pakabos arba vairo sistemos elementų šiuo atveju galima nepaisyti, nes jų suminis paviršių plotas labai mažas. Be to, net jeigu nepasiseks ir užkabinus bus sugadinta kuri nors pakabos detalių, jos keitimas bus gerokai pigesnis negu remontas, laukiantis pramušus automobilio karterio dugną. Šioje vietoje prošvaisos aukštis gali būti:
lengvųjų automobilių - 12-17 cm;
miesto visureigių - 17-21 cm;
visureigių - daugiau kaip 20 cm.

Ne visi vairuotojai mėgsta, bet šiuo atveju reiktų pagalvoti apie papildomą variklio apsaugą. Pagal nutylėjimą kai kurie automobiliai iškart turi plastikines variklio apatinės dalies apsaugas, tačiau jos, geriausiu atveju, saugo nuo purvo. Visai kitas reikalas plieninė arba anglies pluošto plokštė. Žinoma, automobilis porą centimetrų pažemės, tačiau didžioji dalis variklio elementų bus apsaugota nuo tokių nemalonumų kaip atšokęs akmuo ar sniego pusnyje pasislėpęs kelmas.

Karboninė variklio apačios apsauga patikimesnė, tačiau dalis automobilių gamintojų bijo ją montuoti, nes, avarijos atveju, iš apačios sutikęs tvirtą „kliūtį", variklis gali giliai įsirėžti į saloną. Nepaisant akivaizdžios papildomos karterio apsaugos teikiamų privalumų, daugelis vairuotojų vis dar atsisako šio papildomo elemento.

Šiaip ar taip, kliūtis kelyje reikės įveikti visam automobiliui, o išmetimo sistemos elementai, paprastai, montuojami automobilio užpakalinėje dalyje.

Ne vienas vairuotojas, nesėkmingai bandymas įveikti kliūti ar jos tiesiog nepastebėjęs, yra užkabinęs išmetimo sistemos bakelį. Labai pasistengus galima nutraukti ir automobilio baką. Užpakalinės pakabos dalies, ypač priklausomos, konstrukcija taip pat sumažina automobilio užpakalinės dalies prošvaisą. Užpakaliniais arba visais keturiais ratais varomų automobilių savininkai turėtų nepamiršti apie kardano veleną ir užpakalinio diferancialio korpusą, nes jie yra žemiau negu automobilio dugnas.
Įsigijote naują, keturiais ratais varomą automobilį? Nepatingėkite ir kruopščiai apžiūrėkite jo dugną. Kuo geriau žinosite automobilio apatinės dalies konstrukciją, jos elementų aukštį ir vietą, tuo tiksliau galėsite įveikti arba aplenkti kliūtis, nebijodami ką nors užkabinti, sugadinti ar nutraukti.

Vienos ar kitos transporto priemonės aprašyme galima rasti terminą „geometrinis pravažumas". Deja, praktika rodo, kad ne visi vairuotojai tam skiria pakankamai dėmesio. Geru geometriniu pravažumu pasižymintys automobiliai dažnai gali važiuoti ten, kur užstrigs didelę prošvaisą turintieji.

Pirmiausia ši charakteristika nusako automobilio pakilimo ir nusileidimo kampus. Jie tiesiogiai priklauso nuo priekinės ir užpakalinės nuosvyrų ilgio ir bamperio formos. Automobiliai ilgu priekiu kartais sunkiai gali užvažiuoti net ant tralo, nekalbant apie rimtas kliūtis. Įdomu tai, kad su šia problema susiduria ne tik lengvųjų automobilių, bet ir didelių visureigių, pvz., „Cadillac Escalade", savininkai. Užpakalinėje automobilio dalyje kabantis nemažas atsarginis ratas arba masyvus duslintuvo bakelis tik blogina visureigio pravažumą.

Dar vienas svarbus veiksnys - išilginio pravažumo kampas. Jis apibrėžiamas maksimalia reikšme laipsniais, kai automobilis gali nuvažiuoti nuo šlaito į lygią vietą, nieko nekabindamas dugnu. Ši reikšmė tiesiogiai priklauso nuo ratų pagrindo ilgio. Net tada, kai prošvaisa ir važiavimo įkalnėmis reikšmės didelės, automobiliui su ilga ratų baze gali būti sunku saugiai nuvažiuoti nuo šaligatvio. Nepaisant to, dideliuose miestuose dažnai sutinkami vairuotojai, kurie, negailėdami automobilių slenksčių, stato juos ant šaligatvių.

Galbūt ne visi žinojo, tačiau automobiliai, kuriuose atstumas tarp priekinių ir užpakalinių ratų centrų nėra didelis, gali nustebinti savo galimybėmis. Tarkim, kad ir toks mažiukas kaip „Peugeot 107". Atrodytų, jis sukurtas važinėti tik asfaltu ar gerais keliais. Yra kitaip. Automobilio nuosvyros trumpos, 15 cm prošvaisa ir tik 2,34 m ilgio ratų pagrindas, todėl lengvai įveikia ne tik kalveles, bet ir gilias duobes be jokios užuominos į galimus dugno ar apatinės automobilio dalies detalių pažeidimus.

Klasikinis visureigio savybių praradimo pavyzdys - automobilis „VAZ-2131", liaudyje geriau žinomas kaip „Niva". Senoji, klasikinė „Niva" buvo vienas geriausių buvusios TSRS visureigių ir dažno žvejo ar medžiotojo svajonė. Deja, tereikėjo gamintojui jį pailginti 50 cm ir... geru pravažumu pasižymėjęs visureigis pradėjo dažnokai „tarkuoti" apatine dalimi įvairias kliūtis.
Perkantiesiems naują automobilį reiktų gerai įvertinti pasirinkto modelio kėbulo konstrukcijos ir elementų ypatumus. Didelis, keturiais ratais varomas „miesto" džipas ar ilgas visureigis gali turėti problemų ten, kur lengvai važiuos paprastas lengvasis automobilis.

Taigi paaiškėjo, kad automobilio prošvaisą reikia vertinti kartu su kitomis pravažumo charakteristikomis, nes aukštas automobilis dar nėra pravažus. Renkantis automobilį reiktų nuspręsti, kur ir kokiomis sąlygomis jis dažniausiai bus naudojamas. Kita vertus, jeigu gerai žinosite automobilio matmenis, kėbulo konstrukcijos ypatumus, pakabos detalių vietą ir aukštį, lengvai kompensuosite trūkstamus prošvaisos centimetrus ir saugiai įveiksite gerokai daugiau kliūčių kelyje.

Jeigu, nepaisant pateiktos informacijos, norite „išsikelti" automobilį, tai galite padaryti taip:

1. Sumontuoti didesnius ratus. Tai paprasčiausias ir pigiausias būdas pakelti automobilį, tačiau yra keletas niuansų. Jeigu perkate naują automobilį ir yra numatyta galimybė sumontuoti aukštesnius ratus, galite pamiršti apie didesnę prošvaisą. Didindamas diskų skersmenį, gamintojas mažina ratų profilį: 195/65R15, 205/55R16, 225/45R17, 225/40R18 dydžio ratai turi beveik vienodą išorinį skersmenį. Didinti reiktų būtent padangų profilį, tačiau prošvaisą didina ir ratų pakeitimas. Tarkim, vietoj 195/65R15 sumontuoti 205/65R16 - automobilis gauna tokio pat profilio, bet didesnio skersmens ratus.

Deja, šiuo atveju ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. Reikalas tas, kad padidinus ratų skersmenį geriausiu atveju ne visiškai tiksliai pradės rodyti spidometras, blogiausiu - suges greičio daviklis, kurio gedimas neigiamai atsilieps ABS ir ESP sistemoms, jei automobilis jas turi. Taigi, prieš didindami automobilio ratus dar kartą gerai pagalvokite.

2. Radikalesnis būdas - automobilio amortizatorių ir spyruokles pakeisti aukštesnėmis detalėmis. Tiek automobilių puošyba užsiimančios įmonės, tiek ir dažnas „garažinis" meistras (jei kalbama apie senesnio modelio automobilius), lengvai parinks atitinkamas pakabos detales beveik bet kuriam automobiliui. Jeigu automobilis naujas, savininkas turėtų žinoti, kad gamyklinių detalių keitimas reiškia automobilio garantijos pabaigą. Be to, „išaugus" automobiliui pakis ir jo svorio centras, todėl suprastės automobilio stabilumas kelyje, jį bus sunkiau suvaldyti posūkiuose. Jeigu automobilio žibintų aukštis nereguliuojamas, tai, pakeitus tik užpakalinius amortizatorius, žibintai pradės „žiūrėti žemyn", nes pakis apšvietimo kampas. Tokiu atveju vairuotojas ne tik blogiau matys kelią, bet ir nepereis techninės apžiūros.

3. Taigi dirbtinis prošvaisos didinimas bet kokiu atveju kelia papildomus rūpesčius ir turi nemažai trūkumų. Jeigu turimas automobilis atrodo per žemas ir esate įsitikinę, kad tikrai reikia aukštesnio, tai bene racionaliausias būdas yra... pirkti naują. O jau tada, priklausomai nuo poreikių ir galimybių, galima išsirinkti tinkamiausią modelį.

Parengta pagal užsienio spaudą

Susiję straipsniai:
Ratlankiai puošia ir suteikia pranašumo
Ar jau pasikeitėte skysčius į žieminius?